Rusų ir kanadiečių kino kūrėja Anastasija Trofimova sako nepastebėjusi jokių karo nusikaltimų per septynis mėnesius, praleistus drauge su rusų kariuomenės batalionu Rytų Ukrainoje. Ukrainiečiams pasisekė mažiau. Žudynes, žaginimus, kastracijas, mušimus ir kitus žiaurumus dar labiau apkartino Venecijos kino festivalyje ką tik įvykusi A. Trofimovos dokumentinio filmo – sentimentalaus žvilgsnio į rusų kareivių kasdienybę – premjera.

Komentaras

Skleidžiasi pavasaris. Nusilpę Ukrainos gynėjai gaus dalį jiems reikalingos amunicijos. Nukentėję Ukrainos miestai turėtų gauti daugiau oro gynybos priemonių. JAV politinė sistema pagaliau, vėluodama pusę metų, pasiekė rezultatą, kurio norėjo dauguma rinkėjų ir dauguma įstatymų leidėjų: didelį pagalbos Ukrainai paketą, kuris greičiausiai bus galutinai priimtas šią savaitę.

Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl Šiaurės–Pietų jungčių. Praėjusią savaitę Vilniuje vykusiame Trijų jūrų iniciatyvos (3SI) viršūnių susitikime jo dalyviai dalijosi siaubo istorijomis apie negerėjančią padėtį dėl jungčių tarp Baltijos, Adrijos ir Juodosios jūrų šalių. Norint nukeliauti iš Gdansko į Salonikus, pavyzdžiui, lauktų komplikuota 52 valandų kelionė traukiniu ir autobusu. Iš Hamburgo į Neapolį, kuriuos skiria maždaug toks pat atstumas, galima nuvykti per 20 valandų keturiais greitaisiais traukiniais.

Komentaras

Dėl gėdingo Berlyno, Vašingtono ir kitų sostinių neveiklumo Ukraina moka didžiulę žmogiškąją ir fizinę kainą, o tai kelia milžinišką riziką visiems. Rusijos karo mašina nesustos, kol nebus sutriuškinta. Arba Vakarai laimės su Ukrainos pagalba, arba mes vėliau kovosime su Rusija kur nors kitur ir kur kas blogesnėmis sąlygomis.

Rusijos plataus masto karo sukelta geopolitinė krizė 2022 metais sugrąžino dėmesį ES plėtrai ir ypač Ukrainos narystės ES perspektyvoms. Praėjus kelioms dienoms po Rusijos puolimo Ukrainos prezidentas pateikė oficialų šalies prašymą tapti ES nare. Reaguodama į jį Europos Komisija pasiūlė suteikti jai ir Moldovai kandidačių tapti ES narėmis statusą, o tam netrukus pritarė ES valstybės narės. Kartu buvo atgaivintas dėmesys ir Vakarų Balkanų šalių deryboms dėl narystės ES, prie šalių kandidačių prisijungė Bosnija ir Hercegovina.

Šiandien BNS paviešino visuomenės nuomonės apklausą apie gynybos mokestį, kad tik du iš dešimties jį mokėtų patys, o daugiau nei trečdalis žmonių iš viso nemano, kad finansuoti krašto apsaugą reikėtų labiau.

Tai yra viso to, ką gynybos klausimais Lietuvos politikoje matome pastaruosius kelis mėnesius, priežastis ir atspindys.

Kol pastaruosius keletą metų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje nekilnojamojo turto kainos muša rekordus ir prie dar sunkesnių pragyvenimo sąlygų priveda gausybę gyventojų, mūsų šalies valdantieji į šią tendenciją ne tik numoja ranka, bet ir atsuka nugarą. Taip, taip, supratote teisingai, nugaros atsukimu gyventojams, o ypač jaunoms šeimoms aš vadinu dar praėjusių metų pabaigoje LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priimtą sprendimą siekti griežtinti paramos pirmajam būstui įsigyti sąlygas, tokiu būdu dalį atsakomybės perkeliant ant kiekvienos savivaldybės pečių ir suteikiant dar daugiau erdvės nekilnojamojo turto rinkos žaidėjams pralobti.

Europos požiūris į riziką skiriasi. „Gyvenk laisvas arba mirk“ grupės atstovai mano, kad rizikuoti patekti į vergiją Rusijos valdžioje yra daug blogiau už mirtį. Jie kovos už savo laisvę ir suverenitetą, kad ir kas benutiktų. Jų priešakyje – ukrainiečiai, kurie kaip tik dabar tai ir daro. Nuo jų nedaug atsilieka Baltijos šalys – Estija, Latvija ir Lietuva – bei Suomija su Lenkija. Jos mano, kad karas, ypač jei Ukraina pralaimės, yra visiškai įmanomas. Jos ir elgiasi atitinkamai.

Minėdami antrąsias plataus masto invazijos į Ukrainą metines, Vakarai turėtų konfiskuoti Rusijos centrinio banko 350 mlrd. dolerių užsienio aktyvų. Tai turėtų didžiulę simbolinę ir praktinę naudą, nes pakeltų Ukrainos kovinę dvasią, pademonstruotų vienybę, nubaustų Rusiją ir papildytų sparčiai tuštėjantį Kyjivo iždą.

Kai praėjusią savaitę kartu su tūkstančiais lietuvių apsnigtame Vilniuje sveikinau Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį jo kelionės po Baltijos šalis pirmojoje stotelėje, ore tvyrojo nebylus klausimas: ar mes būsime kiti?

Kontrastas tarp gražiai papuoštų, ramių Lietuvos sostinės gatvių ir nuniokotų miestų ir miestelių, į kuriuos grįš Ukrainos delegacija, buvo ryškus. Dėl Ukrainos padėties Baltijos šalyse, kurios per savo istoriją patyrė panašių kančių, labai išgyvenama. Aną savaitgalį trys milijonai lietuvių minėjo 1991 metų sovietų žudynių – kruviniausio kovos už nepriklausomybę epizodo – metines.

2022-ieji buvo autoritarinės Rusijos plataus masto karo prieš Ukrainą ir Europą metai. 2023-ieji buvo optimizmą teikusios, bet vis labiau strigusios Vakarų paramos Ukrainai metai. 2024-tieji parodys, ar Europos demokratijos pajėgios sumažinti atotrūkį tarp žodžių ir darbų, kad apgintų savo vertybes ir gyvenimo būdą.

Kai Kremlius ankstesnį kartą puolė Suomiją, jis pasitelkė tankus ir naikintuvus. Praėjus aštuoniasdešimčiai metų, jam pakanka mikroautobuso. Rusų pareigūnai veža 55 prieglobsčio prašytojus iš dabar jau uždaryto pasienio punkto Saloje į paskutinį dar veikiantį Lotoje Tolimojoje Šiaurėje, netoli Murmansko.

„Ieškome patyrusio politiko vadovauti sėkmingiausiam istorijoje kariniam aljansui. Kreipkitės adresu Leopoldo III-iojo bulvaras, B-1110 Harenas, Briuselis, Belgija. NATO – lygių galimybių darbdavys, nors kai kurios šalys lygesnės už kitas.“

Šis darbo skelbimas gali būti išgalvotas (nemaža dalimi todėl, kad paskutinis punktas yra teisingas). Tačiau konkursas dėl kito NATO generalinio sekretoriaus jau vyksta. Didžiausi šansai žadami darbą Nyderlandų ministro pirmininko poste baigiančiam 56-erių Markui Rutte. Pagrindinė jo varžovė – Estijos premjerė 46-erių Kaja Kallas. Taip pat tarp pretendentų yra 58-erių Latvijos politikas Krišjanis Karinis, buvęs vyriausybės vadovas, dabar einantis savo šalies užsienio reikalų ministro pareigas.

Nuo to, kaip įvardijame vietas, priklauso, kaip apie jas mąstome. Todėl visada prieštaravau terminui „Rytų Europa“, kuris kadaise buvo patogus sutrumpintas apibrėžimas, reiškiantis komunizmo pavergtas šalis. Tiesiogine reikšme jis niekada neturėjo prasmės. Praha yra į Vakarus nuo Vienos. Helsinkis ir Atėnai yra geografiniuose žemyno Rytuose, bet ne „Rytų Europoje“. Rusijos milžiniškas masyvas nuo Kaliningrado iki Kamčiatkos visiškai iškrenta iš šios kategorijos.

NATO lyderiams šią savaitę susirinkus Lietuvos sostinėje, nuotaika bus pakili. Aljanso jau nebeištikusi smegenų mirtis, kaip 2019-aisiais sakė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, ir jis nebėra atgyvenęs, kaip kad 2016-aisiais pareiškė Donaldas Trumpas. Jo karinės pratybos nebėra žvanginimas ginklais, kaip 2016 metais pasakė tuometinis Vokietijos užsienio reikalų ministras, o dabar – prezidentas, Frankas-Walteris Steinmeieris. Vilniaus viršūnių susitikime bus patvirtinti nauji gynybos planai. Gynybos biudžetai auga. Trumpai tariant, NATO sugrįžo. Padavėjau, dar butelį šampano!

Narystė NATO suteikia ne tik saugumą. Ji gerina standartus.

Artėjant liepos viduryje Vilniuje vyksiančiam NATO viršūnių susitikimui vis dažniau minima viena idėja. Vietoj narystės Aljanse Ukrainai turėtų būti pasiūlyta karinė parama ir stiprios saugumo garantijos – tokios, kokias Jungtinės Valstijos teikia Izraeliui. Vienas neįvardytas aukštas administracijos pareigūnas „The Wall Street Journal“ sakė, kad JAV svarsto dalykus, „laisvai“ grindžiamus šiuo modeliu. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas praėjusią savaitę Bratislavoje saugumo konferencijai GLOBSEC sakė, kad NATO turi „sukurti kažką tarp Izraeliui teikiamo saugumo ir visateisės narystės“. Jo kolega Lenkijoje Andrzejus Duda su tuo sutinka.

Moralė ir politika – amžinas kaip mūsų civilizacija klausimas. Nuo senovės filosofai, teologai ir politiniai veikėjai svarstė moralės ir politikos santykį. Į ilgas diskusijas įsipina ir tokios sampratos, kaip teisė ir gėris, teisingumas ir lygybė, asmens laisvė ir viešas interesas. Šiandien ši diskusija pas mus yra opi kaip niekad, ir pagrindinis nesutarimas, mano nuomone, kyla dėl elementaraus nesuvokimo, kad politikas  prisiima įsipareigojimus dirbti visuomenės labui ir jam yra taikomi aukštesni moralės bei skaidrumo standartai.

Dabar mažai kas prisimena Viktorą Geraščenką. Sovietinio ekonomikos planavimo laikais išsilavinimą įgijęs Rusijos centrinio banko po 1991 metų vadovas apie tikruosius pinigus mokėsi lėtai. Tai buvo brangiausias ekonomikos mokymasis istorijoje, ir už jį susitraukus santaupoms sumokėjo rusai.

Karas Ukrainoje patvirtino Rytų Europos šalių nerimą. Ar dabar joms pavyks įtikinti globaliuosius Pietus dėl Rusijos imperializmo?

Kuo arčiau Rusijos atsiduriate, tuo aiškesnis vaizdas. Per praėjusį savaitgalį Taline vykusią Lennarto Meri konferenciją, kasmetinį saugumo renginį, pavadintą gerbiamo pirmojo šalies prezidento vardu, išryškėjo nesusipratimų ir įžvalgų.

Nuomonė

Tokių, švelniai tariant „žiopliukų“ iš 60 šalies savivaldybių net šeštadalis. Institucijos, kurios turėtų griežtai laikytis įstatymų, jų, pasirodo, net neskaito. Pakeitus priesaikos tekstą, vis tiek vadovautasi senuoju, nes jis (toks paaiškinimas) nebuvo keistas daugelį metų. Šaukiami iškilmingi posėdžiai, sveikinimai, dovanos ir gėlės, fotonuotraukos, net kuriamas ir transliuojamas filmukas – iš politikų veiksmų, kurie nelegalūs.

Ar Britanija palaikys nervingus rytiečius, ar mieguistus vakariečius? Tokią dilemą kelia tarp mūsų sąjungininkų besiformuojantys nesutarimai dėl karo Ukrainoje. Daugumai Vakarų Europos šalių svarbiausias prioritetas – sulaikyti ir valdyti konfliktą. Rusijos kaimynėms tai yra egzistencinė kova, kurią reikia ryžtingai laimėti. Negali būti ir viena, ir kita.

Rusijos pavasario puolimas įstrigo. Netrukus ateis Ukrainos kontrpuolimo metas. Karinės nesėkmės padidins Kremliaus politinius sunkumus. Anksčiau ar vėliau Rusijos sistemos suinteresuotieji subjektai atsisakys Vladimiro Putino, apkaltins jį dėl karo ir skausmingų sąlygų, kuriomis jis baigsis, ir grįš prie savo pagrindinės veiklos – melo ir vagysčių.

Dideli lūkesčiai ir nuviliantys rezultatai. Tokia yra čekų istorija nuo 1989-ųjų Aksominės revoliucijos. Tas pasakiškas epizodas (kurio liudininku buvau kaip jaunas užsienio korespondentas) ne tik atvedė Vaclavą Havelą į Prahos pilį. Jis padėjo pamatus aktyviai pilietinei visuomenei ir šalies reintegracijai į Europos pagrindinę srovę. Tačiau tai taip pat buvo pradžia trijų dešimtmečių politinės ir ekonominės sofistikos, kurios pavyzdys – dvi nepastovaus, prieš Vakarus nusiteikusio Milošo Zemano kadencijos prezidento poste ir, regis, nesustabdoma oligarcho ir populistinio politiko, buvusio ministro pirmininko Andrejaus Babišo karjera.

Oligarchinis režimas, kilus gatvės protestams, dreba, o vėliau, remiamas Maskvos, žiauriai susidoroja su protestuotojais. Tokį scenarijų jau matėme: po 2020 metų rinkimų klastojimo Baltarusijoje ir Kyjive per 2014 metų Maidano sukilimą prieš korumpuotą ir išdavikišką Viktoro Janukovyčiaus valdymą. 

Prognozuodami naujuosius metus, pirmiausia turėtume įvertinti, ko išmokome per praėjusius. Viena iš svarbiausių pamokų yra ta, kad Kremlius yra silpnesnis, nei manėme. Jo karo mašina palūžo mūšio lauke. Jo propagandos aparatas negali paaiškinti, kodėl. Jo sprendimų priėmėjai negali ištaisyti klaidų. 

Reikšmingi įvykiai ir krizės yra svarbūs ne tik dėl tiesioginio poveikio visuomenei bei keliamos grėsmės jos vertybėms. Jie gali būti išnaudoti kaip galimybės peržiūrėti egzistuojančias taisykles ir rutinas bei keisti jas taip, kad taptume atsparesniais ateities krizėms. Tačiau tokiems pokyčiams reikia lyderystės ir kitų tinkamų sąlygų.

Prezidento Volodymyro Zelenskio prieššventinė kelionė į Vašingtoną žymi naują etapą kantriame, varginančiame ir vis dar nebaigtame Ukrainos išorinio pasaulio mokyme. Šiais metais ukrainiečiai vieną po kito griovė nusistovėjusius įsitikinimus. Šalis, padalinta į „ukrainakalbius“ ir „rusakalbius“? Nebėra. Korumpuota, oligarchinė valstybė, valdanti apatiškus gyventojus? Nebėra. Nacių nostalgijos bastionas? Nebėra. Kareiviai mėgėjai, nemokantys naudotis šiuolaikiniais ginklais? Nebėra. Beviltiškai nepajėgus pareigas eiti šoumenas prezidentas? Nebėra.

Artėjant Kalėdoms pamatykite šiuolaikinį stebuklą. Šventės scena – tai pažangi šalis, kur susiklostė sąlygos, kurios mūsų seneliams atrodytų nepakeliamai primityvios. Geriausiu atveju elektros, šilumos, vandens ir kanalizacijos nebuvimas vargina ir žemina. Blogiausiu atveju – tai mirtina. Seni, ligoti, neįgalūs ir kiti pažeidžiami žmonės tyliai miršta nuo šalčio, streso ir sveikatos priežiūros sistemos sutrikimų. Tačiau kol kas kovinė dvasia stebuklingai nesumažėjo. Ukraina kovoja toliau.

„Dabar yra metas siekti taikos Ukrainoje“, – tokią tezę praėjusią savaitę aptariau Londono centre vykusiuose „How To Academy“ debatuose. Mano oponentai buvo du britų apžvalgininkai – Peteris Hitchensas ir Mary Dejevsky. Mano sąjungininkė buvo ukrainiečių žurnalistė Svitlana Morenec.

Estijos ministrė pirmininkė Kaja Kallas teigia, kad nėra mandagu sakyti: „Aš jums sakiau.“