Ar Britanija palaikys nervingus rytiečius, ar mieguistus vakariečius? Tokią dilemą kelia tarp mūsų sąjungininkų besiformuojantys nesutarimai dėl karo Ukrainoje. Daugumai Vakarų Europos šalių svarbiausias prioritetas – sulaikyti ir valdyti konfliktą. Rusijos kaimynėms tai yra egzistencinė kova, kurią reikia ryžtingai laimėti. Negali būti ir viena, ir kita.
Jei artėjantis Ukrainos kontrpuolimas žlugs, įstrigs arba duos tik kuklius rezultatus, tokias šalis kaip Prancūzija, Vokietija, Italija ir Ispanija atbaidys dar vienerių metų kovos perspektyva ir su tuo susijusiomis išlaidomis bei rizika. Jos, kaip ir daugelis Jungtinių Valstijų administracijos narių, manys, kad atėjo laikas sudaryti tam tikrą susitarimą „žemės už taiką“, galbūt tarpininkaujant Kinijai.
Ir atvirkščiai, jei didelė kontrataka bus sėkminga, daugelio Vakarų šalių ryžtas atšals dėl įvairių priežasčių. Jos manys, kad būtų teisinga bandyti išstumti Vladimiro Putino pajėgas iš dalies ar daugumos užimtų teritorijų ir taip sudaryti sąlygas deryboms. Tačiau Rusijos lyderio esą nereikėtų sprausti į kampą ar pažeminti tiek, kad jis imtų svarstyti galimybę panaudoti branduolinį ginklą.
Ši riba gali būti pasiekta gana greitai: pavyzdžiui, Ukrainai nereikia iš naujo užkariauti Krymo. Jai tereikia panaudoti artileriją arba raketas, kad būtų apribotos Rusijos galimybės aprūpinti pusiasalį geležinkeliais arba keliais. Tuomet brangus Rusijos trofėjus iš esmės taptų Ukrainos įkaitu, o V. Putinas pagrasintų eskaluoti situaciją, tikėdamasis pakirsti Vakarų nervus.
Bet kokie politinių pokyčių Rusijoje požymiai šį spaudimą dar labiau sustiprins. Vakarų šalys nerimaus, kad V. Putino įpėdinis gali būti dar blogesnis: atviras fašistas arba maniakas. Joms taip pat nepatiks netvarka Rusijoje, kai režimo bendražygiai susiginčys dėl įpėdinystės. Joms dar labiau nerimą kelia mažiau tikėtina Rusijos skilimo perspektyva, kai karo vadai varžysis dėl milžiniško šalies branduolinio arsenalo kontrolės. Kad išvengtų bet kurios iš šių pasekmių, panikuojantys sąjungininkai lieptų ukrainiečiams greitai trauktis.
Arčiau Rusijos esančios šalys, tokios kaip Suomija, Estija, Latvija, Lietuva ir Lenkija, į karą žiūri visiškai kitaip. Jų tvirtas požiūris pagrįstas ne tik 30 metų Vakarų Europos neišgirstais perspėjimais apie tai, kad Rusija vykdo represijas namuose ir agresiją užsienyje. Jis taip pat paremtas giliomis istorinėmis traumomis. Pavyzdžiui, praėjusį mėnesį Baltijos šalys minėjo 1949-ųjų sovietinių trėmimų metines. Tarp 90 000 žmonių, ištremtų į atokius regionus, buvo ir šešių mėnesių kūdikis Kristi, kuri išgyveno trijų savaičių kelionę tik dėl nepažįstamų žmonių gerumo tame pačiame gyvuliniame vagone. Jos dukra Kaja Kallas yra Estijos ministrė pirmininkė.
Žiaurumai, kuriuos Rusija dabar vykdo Ukrainoje, yra šios patirties atgarsis ir žadina naujas baimes. Intensyvi Rytų Europos parama Ukrainai grindžiama ne noru palaikyti nugalėtoją, bet supratimu, kad jei Rusijos imperializmas nebus nugalėtas dabar, Kremlius vėliau gviešis daugiau.
Šiuo požiūriu eskalacijos pavojus, jei V. Putinui nepasiseks, yra mažesnis nei pavojus, kurį keltų , po karo vis dar būsianti apimta karšto militarizmo. Rytų Europa taip pat pozityviau nusiteikusi politinių perversmų Maskvoje atžvilgiu. Periodiškai Rusijoje kylantys neramumai paprastai yra gera žinia jos kaimynams. Po bolševikų revoliucijos ir Rusijos pralaimėjimo 1917 metais kilęs chaosas leido Lenkijai, Baltijos šalims ir Suomijai atkurti savo valstybingumą. Sovietų Sąjungos žlugimas išlaisvino jos pavergtas tautas ir išlaisvino iš Kremliaus gniaužtų Suomiją. Didžiausią nerimą šioms šalims kelia tai, kad Vakarų lyderiai rytinio flango šalių saugumą iškeičia į netikrą stabilumo Rusijoje perspektyvą – tai buvo dažna pagunda dešimtajame dešimtmetyje.
Daugeliui už regiono ribų visa tai sunku suvokti. V. Putino karas jau yra katastrofa. Pakartoti tai būtų beprotiška. Rusijos ginkluotosios pajėgos Ukrainoje veikė prastai ir patyrė milžinišką žalą. Kaip jos galėtų kelti grėsmę NATO šaliai?
Tokia lengvabūdiška analizė neatsižvelgia į Rusijos karo ekonomikos atsparumą ir į tai, kad Kremliaus antivakarietiškumas šiuo metu turi didžiulę įtaką šios šalies viešajai nuomonei. Gerai informuoti vertintojai apskaičiavo, kiek laiko Rusijai gali prireikti perkrauti atsargas, kai kovos Ukrainoje bus nutrauktos: nuo aštuonerių iki nerimą keliančių trejų metų. Verta pažymėti, kad per pastaruosius 14 mėnesių nukentėjo tik Rusijos kariuomenė: karinis jūrų laivynas, oro pajėgos ir kiti Putino arsenalo elementai beveik nenukentėjo.
Tuo tarpu Vakarų šalių neryžtingumas, susiskaldymas ir puikybė iššvaistė laiką, kurį mums padovanojo Ukraina. Ryškus pastarojo meto pavyzdys – prezidento E. Macrono komiškai tuščiagarbė kelionė į Kiniją, kuri pakenkė pradedamiems Europos Sąjungos bandymams mažinti ekonominę priklausomybę nuo Pekino ir Amerikos akyse pakenkė visų europiečių patikimumo ir veiksmingumo reputacijai.
Net ir didvyriškai darant prielaidą, kad staiga atsiras pinigų ir politinės valios, europiečiams prireiks dešimties metų, kad jų ginkluotosios pajėgos vėl įgytų formą. Tuo tarpu Jungtinės Valstijos – mūsų saugumo garantas – vis labiau blaškosi dėl Kinijos keliamos grėsmės. Jei į Baltuosius rūmus sugrįžtų Donaldas Trumpas arba jo šalininkas respublikonas, situacija dar labiau paaštrėtų, o sąjungininkai europiečiai atsidurtų dar didesniame pavojuje.
Šios problemos negalima pamiršti. Nesvarbu, ar mums tai patinka, ar ne, mes ir mūsų kaimynai dešimtmetį ar ilgiau susidursime su agresyvia ir pavojinga Rusija, ir mes nesame pajėgūs vieni patys su tuo susidoroti. Gera pradžia būtų atsisakyti savo iliuzijų.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
Informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.
