Nors šiandien dažnai pamirštama, tačiau Lietuvos ir Prancūzijos santykiai turi ilgą ir įdomią istoriją. Ir trumpai prisiminti ją verčia tik ką Anapilin išėjusio Prancūzijos prezidento Žako Širako iškili politinė figūra.

Rusija pridaro nemalonumų savo kaimynėms, bet jai stinga lėšų ir įtakos būti pasaulio masto supervalstybe. Šis raminantis požiūris visuomet vesdavo prie pernelyg atsainių veiksmų. Na, o dabar jis apskritai yra klaidingas.

Įsivaizduokit, kad rizikuojat gyvybe, šnipinėdamas Vakarų naudai Rusiją ir Kiniją, vagiate paslaptis, verbuojate šaltinius arba vykdote gyvybiškai svarbias, bet nuobodžias užduotis, sudarančias sąlygas vykdyti operacijas. Šioje srityje pasitikėjimas yra ypač svarbus. Turite būti įsitikinęs, jog su „produktu“ (informacija) bus elgiamasi atsargiai, kad ji nepateiktų užuominų apie jūsų tapatybę. Ir kad reikalams pakrypus į bloga jūsų viršininkai darys viską, ką gali, kad jums padėtų.

1988 m. lapkričio pabaigoje kirtęs patikros postą „Charlie“ patraukiau į sovietinės kultūros centrą Frydricho gatvėje, Rytų Berlyno širdyje. Įprastu atveju nuolat skubančiam užsienio korespondentui tai tebūtų laiko švaistymas. Griežtai kontroliuojamoje vietos žiniasklaidoje buvo uoliai atkartojama sovietų propaganda. Tačiau laikai jau buvo pasikeitę. Michailo Gorbačiovo reformos išlaisvino smalsumą, dešimtmečius slopintą Sovietų Sąjungoje. Bet kam, suprantančiam rusiškai, sovietų žiniasklaida tapo skaitytina, provokuojama ir net griaunančia nusistovėjusias pažiūras. Ji dažnai prieštaraudavo uoliai Sovietų Sąjungą palaikydavusių sateličių griežtajai partinei linijai. Būtent tai buvo mano apsilankymo priežastis.

Baltijos kelias padėjo Lietuvai, Latvijai ir Estijai patekti į pasaulinės žiniasklaidos antraštes. 1989-ųjų rugpjūčio 23-ąją apie 2 mln. žmonių susikibę už rankų suformavo gyvąją grandinę, minėdami 50-ąsias Molotovo ir Ribbentropo pakto metines. Adolfo Hitlerio ir Josifo Stalino susitarimas į įtakos sferas pasidalyti Rytų ir Vidurio Europą pasmerkė Baltijos valstybes keliems dešimtmečiams pražūtingos ir brutalios okupacijos. Tai suvienijo tris šalis, kurių likimas buvo vienodas dėl sovietų okupacijos, bet daugiau jos turėjo nedaug bendrų dalykų.

Komunistai, reikalaujantys sąžiningų rinkimų ir mojuojantys Stalino portretais, kad atkreiptų dėmesį į savo reikalavimus – tai atrodo panašu į absurdo komedijas kuriančio italų dramaturgo Dario Fo sugalvotą ironišką atomazgą. Kas toliau? Tarptautinė ksenofobų sąjunga? Anarchistų lygos taisyklių sąvadas?

Kur yra Europa? Pažvelkit į žemėlapį arba statistiką – jos tikrai su niekuo nesupainiosit. Europos Sąjunga yra didžiausias, turtingiausias geopolitinis darinys pasaulyje; jos BVP – 23 trln. dolerių (vertinant pagal perkamąją galią), kitaip tariant, daugiau kaip penktadalis pasaulio ekonomikos. Gyventojų skaičius – 508 milijonai. Prie to pridėkit geriausią ir prieinamiausią švietimo ir sveikatos apsaugos sistemą (daugiausiai nemokamą arba smarkiai subsidijuojamą), taip pat daugybę kultūros lobių – ir atskridęs marsietis galėtų manyti, kad ES yra pasaulio centras.

Rusija paskelbė leisianti fejerverkus, kad paminėtų septyniolikos Rytų Europos sostinių „išvadavimo“ 1944–1945 metais 75-ąsias metines. Diplomatiniai fejerverkai – ne mažiau įspūdingi. Visų Baltijos šalių užsienio reikalų ministerijos iškvietė Rusijos ambasadorius, kad pareikštų jiems protestą. Nacių valdymo pabaiga Baltijos šalyse žymėjo prasidedančią kitą okupaciją, ir ji truko dešimteriopai ilgiau, be to, kai kuriais atžvilgiais jos žala buvo daug didesnė. Kitų šalių patirtis – panaši.

Liberalizmas, anot Vladimiro Putino, yra miręs. Rusijos lyderis praeitą savaitę davė lipšnų interviu „Financial Times“ ir jame priešpastatė savo šalies kuklumą ir darną Vakarų arogancijai ir susiskaldymui.

2014-ųjų rugsėjį buvau pakviestas į JK Bendruomenių Rūmų užsienio reikalų komitetą. Jo nariams pateikiau ne vien savo liudijimą, bet ir lenkiškų obuolių bei lietuviško sūrio. Rusija buvo ką tik įvedusi sankcijas maisto produktų iš Europos importui. Lenkijos obuolių augintojai, apie pusę savo produkcijos eksportuodavę į Rusiją, patyrė ypač skaudų smūgį – kaip ir Lietuvos pieno pramonė. Viena socialinių tinklų kampanija ragino vartotojus pademonstruoti palaikymą, naudodama tokias grotažymes kaip #jedzjabłka („valgyk obuolius“) ir #3domcheese („laisvės sūris“). Džiaugiausi, kad galiu padėti.

Ronaldas Reaganas buvo teisus, kalbėdamas apie „blogio imperiją“. Anuomet, 1983-aisiais, politkorektiški veikėjai šiurpdavo dėl, anot jų, JAV prezidento smarkiai sutirštintų spalvų. Tais laikais, kaip ir dabar, antiimperializmas pasižymėjo keista ypatybe: esą kapitalistinių imperijų aukos nusipelno daugiau užuojautos negu patiriantieji komunistų priespaudą.

Iki šių metų pabaigos minėsime sukaktis, primenančias apie pavergtųjų tautų nuo Baltijos iki Juodosios jūros nepaprastą drąsą ir lyderystę, kai jos atsikratė komunistinio jungo.

Pradėsime nuo Lenkijos, šį mėnesį minėsiančios 30 metų sukaktį nuo momento, kai komunistai buvo išstumti iš valdžios per beveik laisvus rinkimus.

Pirmiausiai – masinės žudynės. Vėliau – melas. Šis velniškas komunizmo parašas paženklino visų, gyvenusių už Geležinės uždangos, gyvenimus.

Viena – puiki vieta kurti filmus apie šnipus. Žanro klasika – principų nesilaikantys vietiniai veikėjai ir besikišantys pašaliečiai, dideli statymai ir niekšiškos suktybės – atpalaiduoja ir išplečia vaizduotę.

Tačiau prieš praeito savaitgalio politinę sumaištį nublanksta netgi Grahamo Greene'o trileris „Trečiasis žmogus“, kuriame vaizduojamas komunistų teroras, šnipinėjimas, banditizmas ir žmogžudystės. Austrijos vyriausybė atsistatydino, kilus įtarimų dėl Rusijos kišimosi, korupcijos, meistriškai organizuoto sekimo, neofašizmo, orgijų, išdavystės ir kitų dalykų.

Praėjus dešimtmečiui nuo „Rytų partnerystės“ projekto įkūrimo, dėl ko galėtume švęsti? Armėnijoje stebima kukli, vidaus pastangomis pasiekta pažanga; Azerbaidžanas ir Baltarusija tebėra autokratijos; Gruzija žengia atgal; Moldova išlieka silpna. Ukrainai, palyginus su jos sunkia padėtimi 2009-aisiais, sekasi gerai, bet ji sumokėjo baisią kainą krauju ir kančiomis. Taigi, ši sukaktis turėtų būti metas blaiviai apmąstyti, o ne save sveikinti.

Įvyko įdomūs rinkimai, kurių baigties vis dar neįmanoma prognozuoti. Ką rodo pirmas prezidento rinkimų turas?

Pirma, nors rinkėjai balsavo už asmenybes, bet kartu ir už šalies raidos tęstinumą. Vieniems patiko Ingridos Šimonytės autentiškumas, kitiems Gitano Nausėdos reprezentatyvumas. Būtų pernelyg drąsu daryti kokius nors apibendrinimus apie tai, kokias rinkėjų ideologines nuostatas rodo toks pasirinkimas. Tačiau kandidatai eina į rinkimus su programinėmis nuostatomis ir jų ignoruoti nederėtų. O šiuo požiūriu galima konstatuoti, kad du trečdaliai balsavusių Lietuvos rinkėjų palaikė dabartines Lietuvos užsienio ir saugumo politikos kryptis. Labiausiai kritikavusieji dabartinę politiką sulaukė gerokai mažiau rinkėjų paramos. Bus įdomu stebėti, ar rinkėjų parama panašiai pasiskirstys ir Europos Parlamento rinkimuose.

Dar truks laiko, kol ekspertai detaliai išnagrinės rinkimų rezultatus, tad pasinaudosiu progą pasidalyti kai kuriomis mintimis.

Pirma, dauguma apklausų tiksliai numatė rezultatus, kad Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė surinks gerokai daugiau balsų negu Saulius Skvernelis, ir kad antro rango kandidatai Vytenis Andriukaitis ir Arvydas Juozaitis surinks tik apie penkis procentus balsų. Tai rodo, jog apklausų organizacijos geba sudaryti tikslų Lietuvos rinkėjų skerspjūvį. Ne mažiau svarbu tai, kad Lietuvos rinkėjai atvirai atskleidžia savo preferencijas ir ketinimus, jų neslepia ar sąmoningai neiškreipia.

Net ir didžiausi Ukrainos naujojo prezidento gerbėjai per daug nedžiūgavo dėl jo išmanymo nacionalinio saugumo srityje. Tačiau Volodymyro Zelenskio atsakas į Vladimiro Putino naujausią triuką rodo, kad nerimauti dėl jo menkos patirties nevertėjo.

Rusijos lyderis, ko gera, mėgindamas išmėginti ukrainiečių ryžtą, pareiškė paspartinsiantis rusiškų pasų išdavimą Rytų Ukrainos separatistinių regionų gyventojams. Vadinamosios „pasų dalybos“ yra gerai išbandyta rusų taktika, naudota Kremliaus įtakai sustiprinti kitose šalyse. V. Putinas vėliau sakė svarstysiantis galimybę padaryti Rusijos pasus prieinamus visiems ukrainiečiams.

Ukrainiečiai vėl tai padarė. Per 2014 metų Maidano sukilimą jie parodė netoleruosiantys korumpuoto, autoritarinio Viktoro Janukovyčiaus valdymo. Dabar jie privertė Petro Porošenką paragauti pralaimėjimo kartėlio.

NATO sveikina save su 70 metų sukaktimi. Neabejotina, kad Maginot liniją suplanavę prancūzai irgi sveikino save su pažanga. Ši milžiniška įtvirtintų bunkerių linija, įrengta palei dalį šalies rytinės sienos, buvo Prancūzijos atsakas į Vokietijos sustiprėjimą praeito amžiaus 4-ame dešimtmetyje. Tokiu būdu siekta padaryti karinę invaziją nepakeliamai brangią.

Iš Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos liberaliosios žiniasklaidos pareiškimų galima susidaryti įspūdį, kad Vidurio Europą valdo nedori autoritariniai lyderiai, išnaudojantys šių tamsių šalių įgimtą fanatizmą.

Šiuos rinkimus galima būtų apibūdinti kaip personalijų politikoje pergalę – dar labiau įsitvirtina jau anksčiau savivaldos ir prezidento rinkimuose Lietuvoje išryškėjęs rinkėjų polinkis asmenybes iškelti aukščiau partinių ideologijų. Tai rodo ir dažnai aplink konkrečias asmenybes susibūrusių visuomeninių komitetų pergalės, ypač didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Šį polinkį sustiprino jau antrą kartą vykę tiesioginiai merų rinkimai, kurių metu kandidatai dažniausiai vienas kitą vertino ir save pristatydami akcentavo asmeninius darbinius ar kitokius bruožus, bet daug rečiau – vertybines nuostatas. „Dirbantis“, „sąžiningas“, „ne vagis“ epitetai skambėjo dažniau, nei ideologijas nusakančios vertybės.

Donaldo Trumpo administracija svarsto prezidento asmeniškai remiamą pasiūlymą reikalauti, kad sąjungininkai visiškai apmokėtų jų teritorijoje laikomų JAV karių ir bazių išlaikymą ir pridėtų 50 proc. viršaus. Pagal prezidento subalansuotų išlaidų ir pajamų pasaulėžiūrą šis žingsnis yra logiškas. Niekas nieko negaus už dyka. Vokietija, viena turtingiausių valstybių pasaulyje, apmoka tik kiek daugiau nei ketvirtadalį sumos, reikalingos išlaikyti ten dislokuotus 37 000 JAV karių. Likusią dalį padengia amerikiečiai mokesčių mokėtojai. Kaip vokiškai skambėtų žodis „liurbis“?

Praėjo ginčų kupinas praėjusio ketvirtadienio rytas ir sotūs pietūs, kuriuose dalyvavo devynių šalių lyderiai ir jų padėjėjai. Aš turėjau juos prablaškyti kalbėdamas apie tai, kaip apginti atvirąsias visuomenes nuo grėsmių, kurias kelia „hibridinis karas“ – nuodingas Kremliaus kokteilis iš pinigų, propagandos, ardomosios veiklos ir kitokių metodų. Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos, Rumunijos ir Bulgarijos prezidentų susitikimas puikiame Slovakijos Košicės mieste man sukėlė įvairių jausmų.

Vladimirui Putinui grasinant Vakarams naujomis ginklavimosi varžybomis užlieja prisiminimai apie 9-ąjį dešimtmetį. Anuomet SSRS būgštavo dėl JAV planų dislokuoti Vakarų Europoje branduoliniais užtaisais apginkluotas sparnuotąsias ir „Pershing“ raketas, siekiant sukurti įtikinamą atgrasymo veiksnį. Sovietų remiamas „taikos judėjimas“ sulaukė didžiulės sėkmės Vakarų Vokietijoje, Nyderlanduose ir Jungtinėje Karalystėje.

Vienas iš praeitą savaitę suimtų teisėjų prieš porą metų uždraudė teisėsaugai daryti kratas pas teisėjus, kol Seimas ar prezidentas nepanaikino jų neliečiamybės.

Tokį išaiškinimą teisėjas paskelbė nepaisant to, kad kitas teismas prieš tai neskundžiama (sic!) nutartimi buvo pasisakęs priešingai – kad parlamentinė neliečiamybės panaikinimo procedūra prilygtų išankstiniam įspėjimui apie būsimą kratą.

Sąmokslo teorijų šalininkai ir protestuotojai prieš globalizmą nekenčia Miuncheno saugumo konferencijos. Ji slapi, neatskaitinga ir patenkinta savo darbais – tikras visagalio pasaulinio elito, rengiančio pokylius už uždarų durų, kol visi kiti iš mūsų kenčiame dėl neišmanymo, skurdo ir bejėgiškumo, atspindys.

Įsibėgėjant diskusijoms dėl savivaldos rinkimų, vis pasigirsta kandidatų pasisakymai, jog kandidatuodami į merų ar savivaldybių tarybų narius jie nedalyvauja politikoje. Savivaldos reikalai, kaip galima suprasti, yra labiau ūkinių sprendimų reikalai, kuriems svarbiausia yra mokėjimas efektyviai administruoti. Kitaip sakant, savivalda nesusijusi su politika.

Dešimt mėnesių išsaugoti NATO? Skamba dramatiškai, tačiau ištaisyti senus Aljanso trūkumus yra gyvybiškai svarbus reikalas artėjant gruodį įvyksiančiam viršūnių susitikimui Londone.

Geriausia žinia yra akivaizdi: Šiaurės Makedonija bus priimta į NATO, nes buvo išspręstas gėdingai užsitęsęs ginčas su Graikija dėl buvusios Jugoslavijos respublikos pavadinimo. Šia reta gera žinia Vakarų Balkanams yra atkirtis Kremliaus pastangoms kurstyti ekstremizmą ir sėti pyktį šiame pažeidžiamame regione.

Jeigu manot, kad Europa dabar patiria didelę įtampą – palaukit, kol ji susidurs su naujomis branduolinio ginklavimosi varžybomis. Būtent tai mūsų laukia po praeitą savaitgalį JAV ir Rusijos priimto sprendimo įšaldyti dalyvavimą Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų (INF) sutartyje.