Rusijos plataus masto karo sukelta geopolitinė krizė 2022 metais sugrąžino dėmesį ES plėtrai ir ypač Ukrainos narystės ES perspektyvoms. Praėjus kelioms dienoms po Rusijos puolimo Ukrainos prezidentas pateikė oficialų šalies prašymą tapti ES nare. Reaguodama į jį Europos Komisija pasiūlė suteikti jai ir Moldovai kandidačių tapti ES narėmis statusą, o tam netrukus pritarė ES valstybės narės. Kartu buvo atgaivintas dėmesys ir Vakarų Balkanų šalių deryboms dėl narystės ES, prie šalių kandidačių prisijungė Bosnija ir Hercegovina.
Praėjusiais metais Ukraina ir Moldova vykdė ES rekomenduotas reformas, o metų pabaigoje ES paskelbė, jog pradės derybas dėl narystės su jomis. Tiesa, šis įsipareigojimas suformuluotas su išlyga, jog šalys kandidatės tęs reikiamas reformas, kurias kovo mėnesį turėtų įvertinti Europos Komisija.
Narystės ES perspektyva bei judėjimo link jos pažanga yra viena svarbiausių ES paramos Ukrainai priemonių. Kita svarbi 2022 metais priimta ES iniciatyva – tebetaikytų apribojimų Ukrainos prekybai su ES suspendavimas. Laisvesnė prekyba su ES ne tik leido už savo nepriklausomybę kovojančiai valstybei palaikyti ekonominę veiklą, bet ir atitiko strateginę integracijos į ES kryptį. Kartu su diplomatine, humanitarine, finansine ir karine ES parama Ukrainai bei pabėgėlių iš jos priėmimu tai tapo naujo ES ir Ukrainos santykių etapo pradžia.
Ukrainos bei kitų šalių kandidačių priėmimas į ES bus ilgas ir sudėtingas – politinė diskusija apie tai, kaip plėtra pakeis pačią ES tik pradeda įsibėgėti. 2022–2023 metais ES institucijoms pavyko rasti gerą balansą tarp paskatų reformoms vykdyti Ukrainoje palaikymo bei spartos judant integracijos keliu. Tačiau dar net neprasidėjus Ukrainos deryboms dėl narystės ES, šis procesas ėmė strigti. Praėjusių metų pabaigoje Europos Vadovų Taryboje (EVT) Vengrijos premjero V. Orbano sukelta drama parodė, ko galima laukti, kai ES sprendimams dėl kiekvieno naujo Ukrainos žingsnio kelyje į ES – o jų bus dešimtys – reikės visų 27 valstybių narių sutarimo. Šių metų liepos pradžioje Vengrija perims pirmininkavimą ES Tarybai, o tai dar labiau didina neapibrėžtumą dėl ES sprendimų pažangos šioje srityje.
Vengrijos valdančiųjų bandymai pasinaudoti turima veto teise vidaus politikos tikslais yra tik viena iš kliūčių Ukrainos integracijos į ES kelyje. Dabar ryškiausia nauja problema yra protestai Lenkijoje, Belgijoje ir kitose ES šalyse dėl Ukrainos žemės ūkio bei pervežimo paslaugų įmonių keliamos konkurencijos.
Ypač aktyviai prieš „nesąžiningą“ konkurenciją iš Ukrainą protestuoja Lenkijos ūkininkai, jau senokai blokuojantys ne tik sienos su Ukraina kirtimo punktus, bet ir vidines ES sienas su kaimyninėmis bendrosios rinkos šalimis. Protestų metu iš sunkvežimių ir traukinių netgi buvo išpilami ukrainietiški grūdai – tokius veiksmus Ukrainos prezidentas V. Zelenskis apibūdino kaip seniai peržengusius „bet kokias tiek ekonomines, tiek moralines ribas“.
Tačiau nepaisant Ukrainos atstovų priekaištų toks ribų bei įstatymų peržengimas tęsiasi. Nors Lenkijoje tarp buvusių valdančiųjų ir dabartinės D. Tusko vadovaujamos vyriausybės tvyro didelė įtampa, ir vieni, ir kiti konkuruoja savo reiškiama parama šalies ūkininkams. Ne be Lenkijos politikų pastangų kovo 14 dieną Europos parlamentas balsavo už papildomus saugiklius, galinčius apriboti žemės ūkio produktų importą iš Ukrainos. Šios savaitės pradžioje Lenkijos bei kitų Vidurio Europos šalių koalicijai, prie kurios prisijungė ir Prancūzija, nepavyko įtikinti pakankamai valstybių narių, kad Taryboje būtų pritarta tokiems patiems importo apribojimams. Tačiau protestuotojų tęsiama blokada ties Lenkijos ir Ukrainos siena bet kokiu atveju riboja laisvą prekybą tarp jų. Be to, Taryboje svarstoma, ar nukelti realių derybų su Ukraina pradžią į birželio mėnesį, t.y. po Europos parlamento rinkimų.
Tad kovo 21–22 dienomis vykstančioje EVT veikiausiai nebus priimta jokių naujų sprendimų dėl realios derybų pradžios, tik konstatuotas vykstantis pasiruošimas ES viduje bei reformos šalyse kandidatėse. Toks ES sprendimų ir realios situacijos ties sienomis atotrūkis nuo deklaruojamos „nesvyruojančios“ paramos Ukrainai ir plėtros kaip „geostrateginės investicijos į taiką, saugumą, stabilumą ir gerovę“ aiškintinas artėjančiais rinkimais ir vidaus politika, kurios įkaite tapo ES parama Ukrainos integracijai. Lenkijos politikai kovoja dėl ūkininkų ir jiems prijaučiančių rinkėjų balsų artėjant kito mėnesio savivaldos rinkimams.
Be to, kita svarbia ES ūkininkų pykčio ir protestų priežastimi tapo nepasitenkinimas ES atsaku į klimato kaitos krizę. Naujų žaliojo kurso reguliavimo priemonių sukeltos sąnaudos ir kritusios grūdų kainos, dėl kurių kaltinama konkurencija iš Ukrainos, artėjant rinkimams pavertė Ukrainos stojimą į ES toksiška tema. Skubūs ES institucijų pažadai peržiūrėti žaliojo kurso priemones rodo pagrindinių partijų nerimą, kad ūkininkų nepasitenkinimas gali padidinti paramą tuo siekiančioms pasinaudoti radikalioms partijoms birželį vyksiančiuose Europos parlamento rinkimuose.
Nemažai tokių partijų išsiaugino savo populiarumą dėl prieštaringos ES migracijos politikos, o dabar siekia išnaudoti ūkininkų nepasitenkinimą žaliuoju kursu. Dalis jų, ypač priklausančių Europos parlamento Identiteto ir demokratijos frakcijai, taip pat neslepia savo skeptiško požiūrio į paramą Ukrainai ir ES plėtrą.
Tokioje politinėje aplinkoje ES šalių politikai tikisi suvaldyti šias persidengiančias krizes taktinėmis priemonėmis, nukeldami ar koreguodami anksčiau priimtus sprendimus. Tačiau toks nenuoseklumas signalizuoja, kad žaliojo kurso priemonių poveikis įvairioms visuomenės grupėms nebuvo tinkamai įvertintas ir neišnaudoti įvairūs tam tinkami kompensaciniai mechanizmai ar pereinamieji laikotarpiai. Panašias išvadas galima daryti ir po Lietuvoje šiemet kilusio pasipiktinimo, kai nuo labai žemo iki labai aukšto lygio buvo padidintas naftos dujų akcizas.
Importo iš Ukrainos apribojimas taip pat nepagrįstas ekonomine argumentacija, nes tokiu būdu apsaugant ūkininkus ribojamas produktų pasirinkimas ir didinamos kainos. Tad nukenčia vartotojai, kurių interesai vėl yra ignoruojami. Be to, jei nesugalvojama tikslingesnių ūkininkus palaikančių ir mažiau kainas iškreipiančių priemonių, pirmiausia reikėtų imtis grūdų importo iš Rusijos ribojimo, kuris atitiktų ir geopolitinius ES tikslus. Ironiška, kad protestuotojai jau nuo praėjusių metų rengia nelegalias importo iš Ukrainos blokavimo akcijas, nors yra įrodymų, kad būtent Rusijos išleisti į rinką grūdai prisidėjo prie jų kainų kritimo pasaulyje. Rusijos įtaką ES šalių vidaus politikai nagrinėjantys tyrėjai atkreipia dėmesį į aktyvias Rusijos pastangas išnaudoti ūkininkų ir kitų visuomenės grupių nepasitenkinimą keliant sumaištį ir apsunkinant Ukrainos rėmėjų padėtį. Todėl reikėtų skirti daugiau pastangų, informuojant ūkininkus ir kitas interesų grupes apie tikrąją padėtį, pavyzdžiui, grūdų kainų pokyčius, ir jų problemų priežastis bei ieškoti tvarių sprendimo būdų, neprieštaraujančių deklaruojamiems siekiams.
Kaip parodė Lenkijos ūkininkų surengtos patikros ties Lietuvos pasienio punktu, jų įsitikinimai apie neva iš Lietuvos atvežamą ukrainietišką produkciją buvo nepagrįsti ir veikiausiai suformuoti gandų. Atsakingais save laikantys politikai turėtų aktyviai teikti duomenis visuomenei apie ją jaudinančias temas ir komunikuoti apie kylančias dilemas. Nors ES mėgstama kartoti, kad gyvename daugialypių krizių metu, tačiau kasdienės pastangos ieškant sprendimų ir komunikuojant apie juos vis dar panašesnės į gyvenimą tais laikais, kai Europoje nevyko karas.
Žiūrint strategiškai, anksčiau ar vėliau reikės pripažinti, kad ilgalaikė nauda, kurią suteiktų Ukrainos ir kitų šalių priėmimas į ES ateis su didesne konkurencija, net kai Ukrainos įmonės laikysis ES galiojančių normų. Todėl praėjus Europos parlamento rinkimams vertėtų apgalvoti, kokios priemonės būtų tinkamiausios stiprinant ES ūkininkų ir kitų verslų lankstumą ir atsparumą pokyčiams rinkose, nesukeltų neigiamų šalutinių pasekmių vartotojams ir neprieštarautų geopolitiniams ES tikslams.
Ramūnas Vilpišauskas yra VU TSPMI profesorius, Lietuvos mokslo tarybos (LMTLT) finansuojamo projekto „Lietuvos valdžios institucijų atsakas į daugialypę krizę 2021-2025 m. laikotarpiu (LIVIA)”, sutarties Nr. S-VIS-23-16, tyrėjas.
----------
Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius.
BNS nuotr.
Informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.
Ramūnas Vilpišauskas
2024-03-21
