Nuo 1991 metų didžiausia Vakarų silpnybė santykiuose su Rusija yra nusiraminimas: dėl Kremliaus tikslų, jo ryžto juos pasiekti, laisvų visuomenių pažeidžiamumo prieš ginklu paverstą dezinformaciją ir nešvarius pinigus.
Atrodo, kad Rusijos puolimas Ukrainoje paskatino Vakarus išvysti pavėluoto realizmo aušrą. Tačiau pokyčiai vis dar menki. Rusijos karinis silpnumas, atsiskleidęs per jos sunkumus mūšio lauke ir skubotą, nesėkmingą pastarųjų dienų mobilizaciją, atgaivino seną tikėjimo iš troškimo problemą. Gausu guodžiančių klišių: Rusijos kariuomenė žlugs kaip 1917 metais. Net jei taip neatsitiks, fiasko Ukrainoje rodo, kad Rusija negali kelti grėsmės jokiai NATO šaliai. Vladimiras Putinas pasmerktas. Su bet kokiu kitu režimu bus lengviau susidoroti.
Problema yra ne šios prielaidos, nes viskas įmanoma, o išvados, kurias iš jų pasidarome. Rusijos kariuomenė neabejotinai susiduria su rimtomis problemomis. Visai įmanoma, kad artimiausiais mėnesiais vyks maištai, dezertyravimas ir smarkiai sumažės net gynybiniai pajėgumai. Taip pat tikėtinos ir dar kelios Ukrainos pergalės – galbūt ir Chersono išlaisvinimas.
Tačiau trajektorijos gali keistis. 1917 metais Rusijos kariuomenė iš tiesų subyrėjo. Tačiau po dvejų metų Lenino pajėgos stovėjo prie Varšuvos vartų. 1939–1940 metų Žiemos kare Suomija sutriuškino sovietų kariuomenę. Hitlerio invazinės pajėgos per kelis mėnesius po 1941-ųjų invazijos pasiekė didžiulių laimėjimų. Tačiau 1945 metais sovietų armija vis tiek pasiekė Berlyną.
Panašiai ir karas prieš Ukrainą buvo išties įspūdingai blogai sumanytas ir įvykdytas. Tačiau Rusijos generolai gali pasimokyti iš savo klaidų ir, jei politikai jiems leis, gali pagal tas pamokas veikti. Rusijai gali nepavykti užimti daugiau teritorijos Ukrainoje. Tačiau turėdama laiko ir daugiau karių, ji gali sugebėti vis veiksmingiau ginti didžiąją dalį to, ką jau yra užėmusi.
Taip pat neturėtume manyti, kad Rusijos nuostoliai visam laikui pakenkė jos gebėjimui pulti kitur. Viena iš karo Ukrainoje pamokų yra ta, kad Europa vis dar yra apgailėtinai priklausoma nuo Jungtinių Valstijų beveik visais atžvilgiais. Tai greitai nepasikeis. Todėl bet koks Amerikos dėmesio atitraukimas ar pertraukimas dėl konflikto su Kinija arba dėl vidaus politinių sunkumų leistų Europos sąjungininkams kariniu ir strateginiu požiūriu atrodyti nuogiems. Rusija galėtų tuo pasinaudoti.
V. Putinas gali turėti bėdų. Pastarosios trys savaitės buvo pačios blogiausios per 22-ejus Rusijos lyderio valdymo metus. Gali būti, kad laukia dar daugiau pažeminimų ir sukrėtimų, nes karinės galimybės siaurėja, o politinis spaudimas šalyje auga. Jis gali pradėti atrodyti kaip režimo įsipareigojimas, o ne pagrindinis jo turtas. Pokyčiai viršūnėje gali būti netvarkingi ir staigūs.
Didelis pavojus yra tas, kad Vakarų palengvėjimas dėl jo pasitraukimo apakins mūsų sprendimų priėmėjus ir jie nesupras jo reikšmės. Mažai kas supranta, kad problemos su Rusija kilo dar iki V. Putino. Tikėtina, kad jos jį pergyvens. Lengva įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, Kremliuje į valdžią ateis nauja chunta, kuri kaltins buvusį prezidentą dėl nepavykusio karo Ukrainoje ir sieks suartėjimo su Vakarais (ar kažkas pasakė „perkrauti santykius“?).
Tačiau tai nebūtinai reikš ilgalaikių Rusijos strateginių tikslų pokyčius. Poputiniškai Rusijai demokratinė provakarietiška Ukraina tebebus nepakenčiama konkurencinė grėsmė. Jei karinis spaudimas Kyjivui nepadės, naujieji Kremliaus šeimininkai išbandys kitus metodus.
Didžiausias priešnuodis prieš nusiraminimą yra Rusijos branduolinis arsenalas. Nesvarbu, ar šie ginklai bus ryžtingai panaudoti branduoliniam šantažui, ar vadovybė ir jų kontrolė išsisklaidys politinio chaoso sąlygomis, jie tebėra lemtinga grėsmė Vakarams. Geriau, kad Rusija būtų nugalėta, nei kad Rusija nugalėtų. Bet tai vis tiek yra Rusija.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
Informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.
