Neseniai paskelbta, kad padėtas taškas plačiai nuskambėjusioje istorijoje: parduotuvės apsaugos darbuotojas, tualete mušęs lankytoją, atleistas nuo atsakomybės pagal laidavimą. Jis turės sumokėti simbolinę „įmoką“ į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų fondą (t. y. valstybei).
Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos išdėstytos LR Baudžiamojo kodekso 40 straipsnyje: „Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: ... jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir ... bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti ..., ir ... yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą“.
Tačiau šiuo atveju apie jokį žalos atlyginimą nukentėjusiajam (sumuštam) asmeniui negirdėti – prokuratūros žiniomis, jokio prašymo dėl žalos atlyginimo negauta. Nukentėjusysis buvo apibūdinamas kaip benamis.
Jeigu žala nukentėjusiajam nebuvo atlyginta (bent iš dalies), tai ir prokurorai, ir teismas bus aplaidžiai išnagrinėję šį atvejį ir be pagrindo atleidę asmenį nuo atsakomybės.
Jeigu taip padaryta remiantis tuo, kad nukentėjusysis pats neprašė atlyginti žalos, tai čia galime kalbėti apie socialinę segregaciją: dėl savo socialinės padėties pažeidžiamas asmuo tarsi baudžiamas du kartus – patyręs smurtą parduotuvėje, jis ir teisme traktuojamas kaip neturintis interesų ir balso – kaip šiukšlė.
Jeigu pasaulis būtų idealesnis, kas ir kaip tokiais atvejais turėtų atstovauti nukentėjusiojo asmens interesams?
Jeigu asmuo stokoja žinių ir galbūt socialinių įgūdžių, nekalbant apie pinigus, ar neturėtų automatiškai „įsijungti“ atstovavimo mechanizmas, kai nukentėjusiojo interesai ginami pagal nukentėjimo faktą? Juk jeigu nukentėjusysis nebūtų socialiai pažeidžiamas asmuo, prašymą atlyginti žalą būtų parengę teisiniai atstovai, argi ne?
Teismo nuomone, šioje „baigtoje“ istorijoje nei kaltųjų, nei nukentėjusiųjų nėra. Tokiais sprendimais prievarta, smurtas ir brutalus elgesys socialiai pažeidžiamų asmenų atžvilgiu tik skatinamas ir drąsinamas.
Nustatyti žalą ir atstovauti nukentėjusiojo interesams turėtų būti visų pirma prokuroro funkcija: ne tam, kad žūtbūt kas nors būtų apkaltintas, bet visų pirma tam, kad fizinė prievarta prieš socialiai pažeidžiamus asmenis ne(be)būtų norma, įprasta rutina, savaime suprantamu dalyku.
Juk akivaizdu, kad tas apsaugos darbuotojas net nesuko sau galvos, kur geriau pasislėpti, kad niekas nepamatytų, kaip jis muša benamį. Kodėl? Todėl, kad manė, jog tai niekam nerūpės ir negali rūpėti, nes tai – „normalu“ (ar bent jau „nieko ypatingo“).
Jeigu smurtą patyrusio asmens interesams būtų atstovaujama pagal nukentėjimo faktą, tai nebeturėtume štai tokios situacijos, kai valstybė tarsi pelnosi iš svetimo skausmo.
Socialinio teisingumo atkūrimas tokiais atvejais – ne mažiau svarbus aspektas nei žalos atlyginimas.
Asmeninio archyvo nuotr.
