Numaldyti Vokietiją, laikinai atidėti Rusijos problemą, prioritetą skirti Kinijai – tokia yra J. Bideno administracijos kietos užsienio politikos programa. Šiomis dienomis JAV prezidentas apsilankys G-7 viršūnių susitikime Kornvalyje, šnekučiuosis su NATO Briuselyje ir vyks į Šveicariją akis į akį susitikti su Vladimiru Putinu. Ten bus šiltų žodžių draugams ir šaltų – Rusijos lyderiui.
Visgi Amerikos darbai atskleidžia kitokį vaizdą. V. Putinui beveik nėra ko bijoti, nes Europa yra atsilikęs užkampis: didžiausias indėlis, kuriuo galėtų prisidėti sąjungininkai – neatitraukti Amerikos galios ir dėmesio nuo egzistencinio klausimo – kaip suvaržyti Kinijos vienpartinės valstybės galią.
Tik prieš keturis mėnesius padėtis atrodė kitaip. Demokratai ketverius metus spjaudė ugnimi, kritikuodami Kremliaus kišimąsi ir eibes. Prezidentas J. Bidenas darbą pradėjo tikėdamasis iš naujo užvesti transatlantinį aljansą kaip dalį bendros koalicijos prieš grėsmę, kylančią iš Kinijos. Dabar viešpatauja nusivylimas. Europos atsakas buvo silpnas. Keista, kad Amerikos politikos formuotojai nustebo įsitikinę, jog ES yra vadovaujama niekam tikusių tuščiakalbių, supančiota veto teisę turinčių vilkintojų, taip pat stelbiama jos didžiųjų narių susireikšminimo. Saujelė sąjungininkių Europos žemyninėje dalyje, branginančių ryšius su JAV – daugiausiai Šiaurės ir Baltijos šalys – yra nustumtos į pašalį kartu su Britanija. Sąjungininkės Azijoje, tokios kaip Japonija, Indija ir Australija, yra svarbesnės.
Daugiausiai apie tai bylojantis ženklas – JAV sprendimas atšaukti sankcijas vamzdynui „Nord Stream 2“ – beveik užbaigtam 11 mlrd. dolerių projektui, pumpuosiančiam gamtines dujas iš Rusijos per Baltijos jūrą tiesiai į Vokietiją, aplenkiant Ukrainą. D. Trumpo administracijos sankcijos jo statybas stabdė. Tačiau dėl šių sankcijų tūžo vokiečiai, laikantys JAV spaudimą arogantišku arba, dar blogiau, savanaudišku, nes šio projekto žlugimas būtų naudingas Amerikos suskystintų gamtinių dujų eksportui. Dėl savo ekonominės galios Vokietija yra svarbi sąjungininkė stengiantis atsverti Kiniją. Tai yra daug svarbiau negu rytų europiečių nuogąstavimai dėl Rusijos.
Šis skaičiavimas yra šaltas, aiškus ir – klaidingas. „Verslo Vokietija ir vėl, deja, lemia Europos ir transatlantinio saugumo politiką“, – sako Žaliųjų partijos politikė Franziska Brantner. Jos partija, kitaip nei britiškasis atitikmuo, laikosi pamatuotai griežtos pozicijos Rusijos ir Kinijos atžvilgiu bei nori atsisakyti „Nord Stream 2“. Žalieji tikriausiai dalyvaus naujoje Berlyno vyriausybėje, o Baltieji rūmai šito, regis, neįvertino. Atšaukiant sankcijas ne vien smogiama Amerikos sąjungininkėms – tai neatneš jokios naudos Jungtinėms Valstijoms iš Vokietijos arba Rusijos.
Iš tikrųjų Kremlius jau džiūgauja naujai įgijęs įtakos Rytų Europoje. Praeitą savaitę per Rusijos ekonomikos forumą – riboto masto šalies tarptautinio reprezentavimo renginį Sankt Peterburge – V. Putinas pareiškė, kad užbaigus „Nord Stream 2“ Ukraina privalės keliaklupsčiauti prieš Rusiją, jeigu nori, kad jos dujų tranzito vamzdynai toliau veiktų. Jis taip pat neatmetė galimybės pasekti Baltarusijos pavyzdžiu ir nutupdyti virš Rusijos teritorijos skrendantį lėktuvą, jeigu jame būtų koks nors Kremliaus kritikas. Amerikos spaudimas nebūtinai sutramdo neprognozuojamas valstybės, tačiau be jo šios neabejotinai išdrąsėja.
„Mano tikėjimas, kad yra kažkoks gudrus planas, byra“, – sako Keiras Gilesas, britų gynybos ekspertas ir naujos knygos apie Vakarų šalių klaidingus įsitikinimus dėl Rusijos politikos, redaktorius. Vienas iš tokių mitų – jeigu mes norime stabilumo, jo tikriausiai nori ir Kremlius. Tačiau iš tikrųjų konfliktai užsienyje gali duoti naudos Rusijos vidaus politikai. Tikėtina, kad J. Bideno administracija nori Rusijos klausimą atidėti į šalį. Tačiau tarkime, kad Rusija nenori atsidurti nuošalėje. Negalime sau leisti prabangos spręsti, kas bus mūsų priešai ir kaip jie mus puls.
Siunčiamas signalas, kad Amerikos dėmesys dabar nukreiptas kitur, itin gundo Kremlių patikrinti, iš kur vėjas pučia vykdant tolesnes represijas namuose ir agresiją užsienyje. Pastarųjų savaičių Baltarusijos košmariškas nusiritimas iki visavertės diktatūros ir įstatymų nepaisymo išryškina Europos saugumo sistemos silpnumą ir tolesnių pragaištingų įvykių galimybę.
Tik koordinuotas Vakarų spaudimas Kremliui suteikia bent kokią galimybę išgelbėti Baltarusijos nepriklausomybę ir jos žmonių demokratinę ateitį. Kaimyninės šalys taip pat sunerimusios laukia rugsėjį Rusijos ir Baltarusijos rengiamų karinių pratybų „Zapad“. Gynybos ekspertai prognozuoja, kad jose pirmąkart dalyvaus ir Kinija.
J. Bideno komanda, regis, kartoja B. Obamos administracijos klaidas, kai į ištikimus sąjungininkus buvo žvelgiama iš aukšto, kai buvo pradėtas pernelyg sureikšmintas ir pageidaujamų rezultatų nedavęs santykių su Rusija „perkrovimas“, taip pat buvo vykdomas bevaisis „atsigręžimas į Aziją“.
Tuo metu įsivaizdavimas, kad D. Trumpo užsienio politika buvo nedarni, vis labiau atrodo nepelnytas. Jis buvo teisus dėl Kinijos (to pavyzdys – faktas, kad J. Bideno administracija tęsia jo politiką). Jis teisingai peikė Vokietiją dėl jos šykštaus, nekompetentingo ir aplaidaus požiūrio į gynybos reikalus. Jis taip pat sustiprino JAV karinį dalyvavimą Europoje, kuris anksčiau buvo sumenkęs iki pavojingo lygio.
Šiai ir bet kuriai kitai JAV administracijai nepatogi tiesa – kad europiečiai yra nuviliantys sąjungininkai. Jie visada tokie buvo. Jie tą patį galvoja apie valdingas, nemandagias, protekcionistines Jungtines Valstijas. Tačiau sunkaus būdo partneris kitapus Atlanto yra geriau negu jokio.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
Informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.
