Miuncheno saugumo konferencija – bauginama vieta pristatyti naują idėją. Jos dalyviai – vieni svarbiausių ir labiausiai išmanančių žmonių pasaulyje. Atkreipti jų dėmesį sunku, sulaukti jų pritarimo – dar sunkiau. Kita vertus, jeigu nori kažką pakeisti, šis renginys yra tinkamas tokiam sumanymui pradėti.
Po 35 metų darbo žurnalistikoje suvokiau, kad mūsų pagrindinės prielaidos apie žiniasklaidą dabar yra klaidingos. Viena jų – kad tai yra idėjų rinka, kurioje gerosios idėjos paprastai įveikia blogąsias.
Iš tikrųjų konkurencijos spaudimas kokybę blogina, o ne gerina. Išgalvotų arba iškraipytų naujienų pranešimai ir reklamos, išnaudojančios baimę ir neapykantą, gali užgožti visa kita. Ši susilpnėjusi sistema tampa neapsaugota nuo piktavališkų veikėjų, galinčių naudotis menama (subsidijuojama) konkurencija ir bauginimais. Jeigu informacijos srautus paliekama formuoti vien komerciniam spaudimui, teisė priimti politinius sprendimus faktiškai parduodama pasiūliusiam didžiausią kainą. Trikdytojai taip pat išnaudoja pagirtinus žurnalistikos instinktus, pavyzdžiui, nešališkumą.
Kai išsakoma tokių susirūpinimo minčių, įprasta sulaukti atsakymo, pabrėžiančio cenzūros pavojus. Žinoma, juk nenorėtume, kad Tiesos ministerija spręstų, ką mums galima skaityti? Amerikiečiams, turintiems palaimingąją 1-ąją pataisą, pasibaisėtina pati mintis, kad viešosios tarnybos galėtų kištis kokiu nors būdu, varžančiu žodžio laisvę. Ir pro šias uolas nelengva praplaukti jokiai idėjai, kad galėtų būti taikomos kokios nors intervencijos demokratijai apsaugoti.
Manau, toks požiūris yra tingus ir nuteikiantis pralaimėjimui. Aišku, neturėtume patys veikti kaip Putinas, kad apsigintume nuo putinizmo. Vis tik turime ir kitokių priemonių.
Prieš kelis mėnesius Nacionalinis demokratijos fondas (JAV Kongreso finansuojamas strateginių tyrimų centras) kreipėsi į mane, kad parašyčiau straipsnį šia tema. Jis yra dalis ciklo apie „aštriąją galią“ (sharp power) – šis terminas apibūdina autoritarinių valstybių tikslingą nekarinių priemonių naudojimą demokratijoms pulti. Miuncheno konferencijoje šį pranešimą pristatėme kartu su Europos politikos analizės centru (Center for European Policy Analysis, CEPA), turinčiu biurus Vašingtone ir Varšuvoje; jame aš dirbu kaip neetatinis viceprezidentas.
Tarp kitų pažibų, sakiusių kalbas tuo pačiu laiku kaip ir mes, buvo „Facebook“ vadovas Markas Zuckerbergas ir Rusijos užsienio reikalų ministras. Taigi, apsidžiaugiau, kad tarp mūsų klausytojų buvo vienas JAV senatorius, aukšto rango administracijos atstovas ir buvęs Estijos prezidentas.
Kai kurie mano pasiūlyti sprendiniai yra technologiniai. Turime suteikti žiniasklaidos vartotojams galimybių geriau suprasti, koks yra informacijos šaltinis ir kas ją platina. Šias priemones gali reikėti paremti teisės aktais arba taisyklėmis.
Tačiau dar svarbesnės yra „norminančios“ priemonės, turinčios pakeisti mūsų, kaip asmenų, elgesį. Viena iš mano remiamų idėjų – atsakingos praktikos statutas, kurio įsipareigoję laikytis žiniasklaidos kanalai sutiktų būti paprastai patikrinti dėl tikrumo ir sąžiningumo. Kas yra žiniasklaidos priemonės redaktorius? Koks yra įstaigos fizinis adresas? Kokia yra klaidų taisymo politika? Šie klausimai nebūtų bandymai paveikti nuomonę: tiek fašistų, tiek komunistų laikraštis būtų pajėgus išpildyti šiuos reikalavimus. Ir tai būtų daroma savanoriškai.
Tačiau daugelis svetainių, skleidžiančių dezinformaciją, šių kriterijų neatitiktų. Ir nesugebėjimas išlaikyti šio patikrinimo būtų krentantis į akis.
Kitokio pobūdžio spaudimas yra ostrakizmas. Akademikai, publicistai, ekspertai ir kiti viešieji veikėjai neturėtų rodytis Rusijos arba Kinijos valstybinės žiniasklaidos kanaluose, tokiuose kaip RT.
„Kai jie nebegalės naudotis autoritetingais veikėjais, – rašiau aš, – šių kanalų priklausomybė nuo šarlatanų, savanaudiškų tikslų stūmikų ir propagandistų taps kompromituojančia – ir kenksminga.“ Reklamos užsakovai irgi turėtų jų vengti.
Dar vienas elementas – „minkštųjų taikinių apsauga“. Turėtume apsaugoti redaktorius, žurnalistus, akademikus, analitikus, aktyvistus ir kitus, tampančius priešiškų valstybių taikiniais. Jessikkos Aro – suomių žurnalistės, žiauriai persekiotos Rusijos trolių – pavyzdys yra pamokantis. Suomija dabar turi priemonių, kad tai niekada nepasikartotų. Jos veikia kaip saugiklis nuo būsimų atakų. Kitos šalys irgi turėtų imtis kažko panašaus.
Trumpai tariant, mes nesame beginkliai. Mūsų didžiausias silpnumas slypi mūsų galvose.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
