Mes žinome. Kinijos komunistų partijos elgesys su šalies kaliniais – neišvengiamas faktas. Mums nebekyla klausimų, kas ten dedasi – mes apie tai žinome. Žinome apie milijoną žmonių, laikomų perauklėjimo stovyklose. Apie naikinamas senovines kultūras, kalbas ir tikėjimus. Vaikų grobimą. Visuotinę gyventojų kontrolę, naudojant aukštųjų technologijų sekimo technologijas, prieš kurias teleekranai iš George'o Orwello romano „1984-ieji“ atrodo kaip švelnus smalsavimas.
Mes viską apie tai žinome. Žinome apie politinių kalinių organų „derlių“ (valstybės remiamą mėsinėjimą, vadinkime daiktus tikraisiais vardais). Žinome, kaip dangstoma tiesa apie Tiananmenio aikštę, Kultūrinę revoliuciją, Didįjį šuolį į priekį, Tibeto okupaciją. Žinome, kaip yra niokojama aplinka.
Ir vis dėlto mes tebetylime. Kinija – per didelė, per turtinga ir per galinga, kad ją būtų galima įžeidinėti. Jos įtakos čiuptuvai prasiskverbę giliai į Vakarus. Pats JAV prezidentas prašo Kinijos pagalbos, kad galėtų susidoroti su politiniu varžovu. Londono Sitis plūduriuoja Kinijos pinigų jūroje. Vokiečių eksportuotojai varvina seilę dėl galimybės tiekti prekes Kinijos viduriniajai klasei ir kylančioms verslo įmonėms. Kinija perka Vakarų skolas, parduoda jiems produktus, reikalingus išlaikyti vartotojus patenkintus, ir spinduliuoja stabilumą bei galią.
Man pikta dėl mano paties vyriausybės silpnumo šiuo klausimu. Man pikta, kad Vakarų šalys nesugeba duoti atkirčio dėl Taivano, protestų Honkonge ir žmogaus teisių visur, kur tik viešpatauja Kinijos komunistų partijos diktatūra.
Vis dėlto man ypač liūdna, kad buvusios pavergtosios Vidurio ir Rytų Europos valstybės yra tokios tylios. Jos žino, koks jausmas būti dusinamam okupacinės galybės. Jos žino, ką reiškia matyti, kai jų vaikų protai nuodijami propaganda. Jos žino, ką reiškia regėti, kaip klastojama jų istorija, įkalinami didvyriai, o košmarai virsta tikrove. Jos žino, koks jausmas matyti, kaip aplinkinis pasaulis gūžteli pečiais ir toliau užsiima savo reikalais. „Gyvenimas – sudėtingas. Jūsų šalis ir žmonės buvo netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Mums labai gaila.“
Padėtis dar blogesnė, nes šios šalys, dabar tapusios laisvos, yra linkusios pernelyg sureikšminti savąjį sielvartą ir šlovę. Neturiu nieko prieš žiaurumų atminimą ir pergalių šventimą. Patriotizmas ir visuomenės sanglauda reikalauja bendros istorijos ir likimo pojūčio. Vis dėlto šie renginiai turėtų būti vertinami šiuo metu vykdomų lygiai tokių pat šiurkščių žmogaus orumo ir laisvės pažeidimų kontekstu.
Kokia prasmė vėl minėti Jaltą, Katynę, Molotovo-Ribbentropo paktą, Trianono sutartį, Holodomorą, Didįjį terorą, Prahos pavasarį, Varšuvos sukilimą arba Tartu taikos sutartį, jeigu ignoruojame mūsų kenčiantiems broliams ir seserims kitoje pasaulio pusėje primetamas kančias ir vargus?
Didžiosios šio regiono dalies bendra istorijos gija yra abejingumo ir išdavystės pojūtis. Aplinkinis pasaulis žinojo, ką daro Stalinas, Hitleris ir kiti nusikaltėliai, bet nieko nesiėmė. Šalys, anksčiau tapusios moralės vangumo aukomis, dabar pačios elgiasi lygiai taip pat, nors jų abejingumas ir apatija daug mažiau pateisinama.
Per visus būsimus istorinius minėjimus Vidurio ir Rytų Europoje norėčiau matyti kinų disidentus, tibetiečius emigrantus, Honkongo protestuotojus ir Taivano veikėjus, sėdinčius garbingose vietose, kalbančius, kaip jų dabartiniai sunkumai susisiekia su patirtaisiais šių renginių organizatorių prieš daugelį metų. Priešingu atveju mūsų šventės tebūtų ciniškos, vien mūsų savimeilę glostančios apgavystės.
Mes žinome. Klausimas, ką darome tai žinodami. Istorija mus stebi.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
